Tu žinai, ką norėtum daryti. Kartais net labai tiksliai. Turi idėjų ir planų.

Tačiau kai reikia imtis realių veiksmų, nieko neįvyksta. Tu to nepadarysi.

Ar tai skamba pažįstamai? Negebėjimas realizuoti savęs yra problema, kuri yra labiau paplitusi, nei manoma.

Tai nesusiję nei su tinginyste, nei su drausme. Tarsi kliūtis tave sulaiko, neleidžia judėti iš vietos.

Ir tai kelia sumaištį. Nes tuo pačiu metu tavyje yra ir tas „tu“, kuris nori eiti pirmyn. Kuris nori išbandyti, rizikuoti ir patirti. Šios dvi pusės gyvena tavyje vienu metu. Viena nori judėti, kita sulaiko.

Kartais atrodo, kad jei tik labiau save priverstum, tai praeitų. Kad jei būtum stipresnis, drausmingesnis, motyvuotesnis, tai jau būtum viską padaręs. Bet kuo labiau save spaudži, tuo sunkiau tai tampa.

Ir tada kyla klausimas: kas man negerai?

Bet galbūt problema ne ta, kad su tavimi kažkas ne taip. Galbūt problema ta, kad kokia nors tavo dalis nesijaučia pakankamai saugi, kad galėtų žengti toliau...

Ši dalis nemąsto logiškai. Ji neskaičiuoja rizikos ir galimybių. Ji tiesiog jaučia. Ir jei ji bent šiek tiek jaučia, kad žengimas į priekį reiškia kažką pavojingo – matomumą, vertinimą, praradimą ar netgi tiesiog nežinomybę, ji darys viską, kad tave sulaikytų.

Tai gali kilti iš vietų, kurių iš karto nesugebėtum susieti. Ankstesnės patirtys, kai būti matomam nebuvo saugu. Arba tiesiog gilesnis vidinis jausmas, kad geriau neiti per toli.

Ir taip susidaro situacija, kai protas sako „taip“, o kūnas – „ne“.

Gali bandyti save įtikinti, motyvuoti, priversti, bet kūnas neklauso argumentų. Jis paklūsta tik saugumo jausmui. O jei jo nėra, tai ir judėjimo nebus.

Įdomu tai, kad paprastai padėtis nepasikeičia, kai stengiesi dar labiau. Jos keičiasi tada, kai supranti, iš kur iš tikrųjų kyla tas stabdys. Kai tą dalį, kuri tave sulaiko, matai ne kaip priešą, o kaip kažką, kas kadaise bandė tave apsaugoti. Šį nematomą ar nesuprantamą dalyką galima ištirti kartu su terapeutu, atliekant konstellaciją individualioje sesijoje arba grupiniame užsiėmime.

Šiuo metu atsiranda kažkas naujo.

Ir kartais nutinka kažkas labai paprasto. Tu žengi šį žingsnį.

Ne todėl, kad galiausiai privertei save. O todėl, kad tau nebereikia savęs sulaikyti.

Ir galbūt būtent čia ir prasideda tikrasis pokytis. Ne tada, kai išmoksti geriau valdyti save, o tada, kai pradedi save giliau suprasti.