Ar karas šeimose dar nesibaigė?

Antrasis pasaulinis karas baigėsi prieš daugiau nei 80 metų.

Daugumai iš mūsų tai – istorija, vadovėliuose nurodyti metai, senos nuotraukos, dokumentiniai filmai, prisiminimai, kuriuos vis rečiau pasakoja dar gyvi žmonės.

Tačiau mūsų tėvams ir seneliams tai nebuvo istorija, o pats gyvenimas. Laikas, kai žmonės dingdavo, šeimos iširodavo, namai likdavo tušti, o rytojus visai nebuvo savaime suprantamas.

Ir nors karas baigėsi, jo pasekmės nebūtinai baigėsi tą pačią dieną.

Pagalvokite, pavyzdžiui, apie vieną visiškai įprastą Estijos šeimą.

Senelio tėvas išėjo į karą ir daugiau nebegrįžo. Galbūt jis buvo nužudytas, galbūt laikomas dingusiu be žinios, o galbūt namo tiesiog pasiekė žinia, kad jo nebėra. Jo sūnus, kuris tuomet dar buvo vaikas, turėjo užaugti be tėvo ir gana anksti išmokti, kad gyvenime ne visada galima tikėtis, jog kas nors ateis ir padės.

Jis užaugo į vyrą, kuris visada sugebėdavo susitvarkyti.

Vyras, kuris daug dirbo, prisiėmė atsakomybę ir rūpinosi savo šeima, tačiau kuriam jausmai buvo kažkas, apie ką ypač nebuvo kalbama. Jis nebūtinai buvo šaltas ar abejingas – priešingai, jis galėjo labai giliai mylėti savo šeimą, tačiau jo meilės kalba galėjo būti darbas, buvimas šalia ir tai, kad šaldytuvas buvo pilnas, o sąskaitos apmokėtos.

Kai vaikas kreipdavosi į jį su rūpesčiu, atsakymas galėjo būti paprastas: „Viskas praeis.“

Kai vaikas verkė, jis pasakė: „Būk stiprus.“

Jei jam pačiam buvo sunku, jis apie tai nekalbėjo. Mat galbūt jo niekada nemokė, kaip tai daryti.

Jo motina, karo metu netekusi vyro, tuo pačiu metu turėjo auginti vaikus ir pati išlaikyti šeimą, o tai jai nepaliko daug galimybių pasiduoti silpnumui. Ji turėjo dirbti sunkų darbą, vėliau ištverti kolūkyje, rūpintis vaikais ir kaip nors eiti toliau, net ir tada, kai širdyje buvo sielvartas, kuriam nebuvo nei laiko, nei vietos.

Kas būtų nutikę, jei vieną dieną jis tiesiog būtų pasakęs: „Aš jau nebegaliu“?

Kas būtų auginęs vaikus?

Kas būtų atlikęs tą darbą?

Kas būtų atnešęs maisto šeimai?

Taigi jis turėjo susitvarkyti.

Ir galbūt šis sugebėjimas tapo viena iš nematomų jo šeimos vertybių.

Mes visada susitvarkome.

Mes nesiskundžiame.

Mes neapkrauname kitų.

Mes einame toliau.

Tai, matyt, buvo labai svarbios taisyklės tuo metu, kai reikėjo išgyventi.

Bet kas atsitiks, jei taisyklės, sukurtos siekiant išlikti, pasieks kartą, kuriai išlikimas nebėra kasdienis klausimas?

Kas atsitinka, jei anūkas iš tiesų turi saugų namą, mylintį partnerį ir galimybę paprašyti pagalbos, tačiau vis dėlto giliai širdyje jaučia, kad viską turi daryti pats?

O jei poilsis sukelia kaltės jausmą?

Arba jei pasitikėjimas kitais atrodo kažkaip pavojingas?

Arba kai artumas yra tuo pačiu metu labai trokštamas ir bauginantis?

Arba jei žmogus pastebi, kad jo santykiuose vis kartojasi tas pats modelis, nors jis sąmoningai tarsi daro viską, kas nuo jo priklauso, kad nepasikartotų jo tėvų ar senelių gyvenimas?

Čia šeimos istorija tampa įdomi.

Juk iš savo šeimos paveldime ne tik akių spalvą, pavardę ar močiutės receptus. Mes augame ir su istorijomis, apie kurias pasakojama, ir su tomis, apie kurias nutylima. Iš tėvų mes mokomės, kaip mylėti, kaip ginčytis, kaip susitaikyti, kaip susitaikyti su netektimi ir ką daryti, kai gyvenimas tampa labai sunkus.

Kartais taip pat išmokstame, kad apie tam tikrus jausmus nekalbama.

Kadangi vyras turi būti stiprus.

Kad moteris turėtų ištverti.

Kad savo rūpesčiais neapkrautumėte kitų.

Svarbiausia – eiti pirmyn.

O vaikas, augantis tokioje aplinkoje, gali niekada nesužinoti, kodėl jis elgiasi būtent taip. Jam tai nėra „močiutės karo patirtis“ ar „senelio vaikystės trauma“. Jam tai tiesiog gyvenimas.

Tokie mes ir esame mūsų šeimoje.

Konsteliacijų teorijoje žmogus nagrinėjamas kaip didesnės šeimos sistemos dalis, o dėmesys skiriamas tam, kaip ankstesnių kartų sunkūs įvykiai ir neišspręstos istorijos gali būti susijusios su šiandien pasikartojančiais modeliais ir vidiniais sunkumais. Ypač pabrėžiami tokie stipriai šeimą veikiantys įvykiai kaip karas, ankstyva mirtis, emigracija, smurtas ar kitos didelės netektys.

Viena iš svarbių šio požiūrio sąvokų yra pasąmoninis lojalumas, jausmas ar vidinis modelis, per kurį žmogus tarsi gali išlikti ištikimas savo šeimos istorijai, kartodamas tam tikrą modelį arba nešdamas naštą, kuri iš tikrųjų nebūtinai priklauso jo pačio gyvenimui.

Tai nereiškia, kad dabar dėl kiekvienos savo bėdos turėtume pradėti ieškoti kaltininko tarp senelių.

Atvirkščiai.

Galbūt svarbiausias klausimas yra visai kitas – ar sugebame pažvelgti į savo šeimos istoriją su užuojauta.

Ką turėjo išgyventi mano močiutė, kad tapo žmogumi, kuris niekada neleido sau būti silpnam?

Ką turėjo patirti mano senelis, kad išmoko savo jausmus laikyti sau?

Ką jiems reiškė meilė tuo metu, kai svarbiausia buvo išlikti gyviems?

O ką man dabar reiškia meilė, kai man nebereikia taip pat stengtis išgyventi?

Šie klausimai gali pakeisti mūsų požiūrį į tėvus ir senelius.

Galime suprasti, kad žmogus, kurį vaikystėje laikėme šaltu, tiesiog nemokėjo mylėti kitaip. Galime suprasti, kad močiutės nuolatinis nerimas nebuvo tiesiog „jos charakterio bruožas“, o dalis pasaulio, kuriame netektis galėjo ištikti bet kurią akimirką. Galime suprasti, kad senelio tylėjimas nebūtinai reiškė jausmų trūkumą, o galėjo būti būdas, kuriuo jis labai anksti išmoko susidoroti su gyvenimu.

Ir galbūt iš šio supratimo gimsta kažkas naujo.

Mes negimstame kaip tuščias lapas – mes kilę iš šeimų, kurios turi savo istoriją, savo netektis, savo paslaptis, savo meilės būdus ir savo istorijas.